Straipsnyje analizuojamas Kauno – meilės miesto – vaizdinys, pastebėtas skirtinguose naratyvuose. Literatūroje ir kitose medijose (socialinėje reklamoje ir reprezentaciniame vaizdo klipe) reprezentuoto miesto tyrimas paremtas sociologinėmis prieigomis į naratyvą. Pasitelkiama Fredrico Jamesono sąvoka „naratyvas kaip socialiai simbolinis aktas“ ir Michailo Bachtino sąvoka „chronotopas“. Analizė parodė, kad aptartuose naratyvuose reprezentuojama: 1) meilė Kaunui, 2) miestas, kuriame (laimingai arba nelaimingai) myli žmonės, 3) personifikuotas miestas, kuris myli. Tai leidžia teigti, kad miesto reprezentacijose pasikartojanti meilės žyma yra reikšminga bendrajam Kauno pasakojimui. Vis dėlto, kaip skirtingos meno produkcijos formos, šie naratyvai siūlo skirtingus Kauno miesto vaizdinius. Sovietinį Kauną reprezentuojančiuose romanuose pasikartoja nelaimingos meilės chronotopas, meilė reflektuojama žmogui ir Lietuvai, o veikėjų mylimosios tampa sovietiškumui priešinamo lietuviškumo simboliu. Dabartinį Kauną vaizduojančiuose neliteratūriniuose naratyvuose itin ryškus idilinis miesto chronotopas, o lietuviškumo linijos juose nėra.