Straipsnyje aktualizuojamas naujas lietuvių kelionių literatūros tyrinėjimų aspektas – kaip universalus žiūros taškas į kelionių literatūros diskursą pasirenkama retorika, kuri traktuojama ne tik kaip teksto, tačiau kaip apskritai mąstymo struktūra. Pasirinkus tris šaltinius, kurie savo išleidimo laiku tapo populiariomis kelionių knygomis – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Kelionė į Jeruzalę (1601), Mato Šalčiaus Svečiuose pas 40 tautų (1935–1936) ir Jokūbo Viliaus Tūro Sapnuoju, kad einu (2014) – siekiama atskleisti, kaip persvazijos instrumentai – ethos, logos ir pathos – įgyvendinami pasirinktose kelionių knygose ir kaip jie dalyvauja sėkmingame komunikacijos procese. Straipsnyje atskleidžiama, kaip pasitikėjimas autoriumi ir realus keliautojo patyrimas siejamas su apeliacija į adresato emocijas bei kokį vaidmenį šiame procese vaidina pati kelionė. Analizuojama, kaip autorių pasitelkiama entimema dalyvauja įtikinimo procese, bei išryškinama, kaip per entimemą atsiskleidžia keliautojo pasaulėžiūra, komunikacijos su adresatu gairės ir kelionių literatūros bendrieji vardikliai.