[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojami penki Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščiai, kuriuose itin ryškus poezijos ir dailės dialogas. Pasirinkta taikyti intermedialiąją analizę, kuri suteikia analitinius įrankius, padedančius tirti šio dialogo parametrus. Svarbi ekfrazės sąvoka, numatanti medijos keitimo gestą – vizualaus kūrinio įžodinimą. Remiamasi Lauros M. Sager Eidt ekfrazių tipologija, leidžiančia matyti, kad analizuotuose A. Nykos-Niliūno eilėraščiuose dominuoja draminė ekfrazė, kurios pagrindinis bruožas – intensyvi autorefleksija. Straipsnyje gilinamasi į intermedialaus dialogo specifiką: tiriama, kaip šis dialogas yra įreikšminamas ir kokį prasmės priaugį numato. Analizuojama, kaip dailės intertekstai eilėraščiuose steigia naujas prasmes, aptariamas kalbinio vizualumo aspektas. Pamatyta, kad intermediali skaitymo strategija dažniausiai formuojama eilėraščių pavadinimuose, kurie įveda į dialogo su vizualiąja medija situaciją. Dailės citatos analizuotuose tekstuose atlieka skirtingas funkcijas – aktyvuoja reprezentacijos problemiškumo ir recepcijos variantiškumo temas, padeda kurti įtampą tarp vizualumo ir akustikos, stiprina egzistencinės filosofijos idėjas.