[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Kartu su popierine, tradicine leksikografija, teikiančia tikslią informaciją apie žodį, internetinėje erdvėje vystosi liaudies leksikografija. Tai šiuolaikinės kalbinės kultūros fenomenas, taikomasis metakalbinės veiklos rezultatas ir viena iš svarbiausių „naiviosios“ lingvistikos apraiškų. Internetiniai, liaudies leksikografų kurti slengo žodynai tampa svarbia tyrimų erdve ir dosniu informacijos šaltiniu tradiciniam leksikografui. Šie žodynai padeda atrasti naujausius slengo vienetus, stebėti, kaip jie vartojami šiuolaikiniuose kontekstuose, analizuoti gyvą kalbinės kūrybos procesą. Bendriausiu požiūriu šie kūriniai greičiau priskiriami prie enciklopedinių žodynų, kadangi jų straipsnių aprašymo vienetais dažniau tampa atskiros realijos, sąvokos, leksinės reikšmės, o ne gramatinės formos. Tokio enciklopedinio aprašymo dėka mėgėjiški žodynai kuria „daugiamatį žodžio atvaizdą“ įtraukdami savo skaitovą į lingvistinę intrigą. Straipsnyje bandoma apžvelgti pagrindines vieno ryškiausių lietuvių „liaudies leksikografijos“ pavyzdžių – „Jaunimo žodyno“ – ypatybes ir išnagrinėti apibrėžimo srities (tiksliau, naiviosios eksplikacijos) ypatumus.