[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama kultūrinė trauma memuariniame Balio Sruogos (1896–1947) romane „Dievų miškas“ (1957). Apie nacių okupacijos represijas ir jų sukeltas kultūrines traumas lietuvių literatūroje rašyta mažai. Taigi problema aktuali, nes kultūrinių traumų įveikimas neįmanomas be jų apmąstymo ir diskusijos. Tikrovės ir literatūros ryšį, teksto ir konteksto susidūrimą padeda atskleisti naujojo istorizmo idėjos. Straipsnyje apibrėžiama kultūrinės traumos sąvoka, išskiriami jos padariniai, aptariamas kultūrinės traumos istorinis kontekstas, aiškinamasi, kaip kultūrinė trauma atsiskleidžia literatūroje. Tiriama, kaip trauminiai įvykiai keičia vertybes, aptariamas pasakojimas, jo stilius, pasakotojo pozicija bei gilinamasi į veikėjo tapatumo problemą. Trauminės patirties kalba tampa ironiškas romano pasakojimas, padedantis išvengti jautrumo, leidžiantis šiek tiek atsitraukti nuo asmeninės patirties, perteikti didesnio masto tragediją. Trauminės patirties pasakojime itin svarbi praeitis. Romanas bei prisiminimai apie rašytoją atskleidžia svarbų veikėjo tapatumo ženklą – kultūrą. Romanas liudija ne tik patirtą asmeninę, bet ir visos lietuvių tautos kultūrinę traumą.