Straipsnis nagrinėja laiko, vaizduotės ir sintezės santykį Charlie’o Kaufmano filme „Sinekdocha, Niujorkas“. Nesugebėdamas atrasti sąryšio tarp paskirų gyvenimo fragmentų, kitaip tariant, neįstengdamas „sujungti pradžios su pabaiga“, pagrindinis „Sinekdochos“ herojus Cadenas viską vienijančios jungties prasmės ima ieškoti meno kūrinyje. Statomas spektaklis turėtų užtikrinti visa apimančią struktūrą – būtent spektaklio užbaigtumas suteikia viltį, kad pradžios ir pabaigos, taip pat jas siejančio vidurio ryšys egzistuoja ir Cadeno gyvenime. Tačiau, siekdamas vienovės, Cadenas susiduria su vaizduotės, kuri mums suteikia pačią radikaliausią kitybės patirtį, problema. Chronologinę tėkmę iškomponuojanti ir perkomponuojanti spektaklio repeticijų eiga, o kartu filmo montažinė seka – sutrikdydama ir išderindama „normalų suvokimą“ – atgaivina sąmonės gyvybingumą akistatoje su savo paties mirtimi. Straipsnyje aptinkamas mirtingumo įsisąmoninimo modelis atveria gilesnės tikrovės vizijas, o išsilaisvinimas iš tapatybių susisieja su laikiniais Kitybės patyrimo modusais.