Per pastaruosius kelerius ar net jau keliolika metų autoriaus paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora’ ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka’, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio sutverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę – mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“ (Kardelis 1998: 40; išskyrimai N. K.), arba veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį. Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu – soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai – kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Esminės jo apraiškos vidiniame pasaulyje – ideologija ir stabmeldystė. Straipsnis tiesiogiai tęsia du ankstesnius – „Be pagrindo, be atramos. Dvasiniai su-tvėrimo ir iš-tvėrimo kontekstai“ (Razauskas 2022a) ir „Idėjos, idealai ir ideologijos“ (Razauskas 2022b).