Įstatymiškumo dvasia: Hegelio įstatymo kritika ir posūkis į ontologiją Frankfurto fragmentuose
Šis straipsnis yra bandymas nužymėti santykį tarp jaunojo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio Frankfurto laikotarpio veikale Krikščionybės dvasia ir jos likimas pateikiamos įstatymo kritikos ir ontologinės gyvenimo vienovės bei meilės kaip gyvenimo modifikacijos koncepcijų. Siekiama parodyti, kad jaunojo Hegelio posūkis į ontologiją gali būti suvoktas tik iš įstatymo kaip absoliučios opozicijos formos atmetimo perspektyvos. Be to, įstatymo formos kritika čia pasirodo kaip pagrindinė linija, leidžianti apibrėžti pirmuosius Hegelio Kanto moralės kritikos žingsnius. Kita vertus, įsivesdamas krikščionišką sąvoką pleroma, žadančią išpildyti įstatymo formą, ir siūlydamas suprasti suvienijimą ontologiškai, jaunasis Hegelis, kaip bus bandoma atskleisti, atranda, jog įstatymas negali būti paneigiamas, bet randasi ar iškyla iš pačios ontologinės vienovės, turėjusios jį įveikti. Hegelis pradeda nuo opozicijos tarp įstatymo ir būties, o šie fragmentai atskleidžia, kodėl jis prieina prie dialektinės jų santykio sampratos kaip prieštaravimo pačiame Absoliute.