Straipsnyje svarstoma absoliučios kitybės samprata E. Levino ir J. Derrida filosofijoje. Pabrėžiant šios sampratos laikinį aspektą keliamas klausimas apie jos ištakas. Analizei pasitelktas mirties kaip visiškai Kito „fenomenas“ leidžia aptikti čia veikiant fenomenologinę ir spekuliatyvią strategijas. Levino pozicija parodoma kaip šių dviejų strategijų sampyna, detaliau pristatomas neretai iš Levino filosofijos tyrinėtojų akiračio išsprūstantis spekuliatyvusis jo mąstymo pobūdis, aptariama „dialektika“, leidžianti nuo absoliučios mirties kitybės pereiti prie absoliučios kito asmens kitybės etiniame santykyje. Leviniškąjį absoliučios kitybės kaip visiškai kito reikalavimą Derrida perskaito baigtinybės horizonte: kiekvienas kitas yra šiek tiek kitas. Susidūrusi su įvykio vienatinumu dekonstrukcija kaip interpretacinė patirtis yra aporetiška. Tai reiškia, kad ji turi vykti intervale, skiriančiame skaičiavimą nuo to, kas neapskaičiuojama, skiriančiame universalumą nuo vienatinumo. Ji yra neišsprendžiamo patirtis. Straipsnyje užklausiama Derrida dekonstrukcinio skaitymo strategija, keliamas klausimas, ar pati dekonstrukcijos pozicija neužima nedekonstuojamos kitybės (absoliučios kitybės) vietos.