Kitybės klausimas dažniausiai kyla iš ego santykio su kitais arba su pasauliu. Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad įsivaizdavimo funkcija ištirpdo subjektą ir jame pačiame atveria intersubjektyvią perspektyvą. Šiuo tikslu sugretinami Sartre’o, Husserlio bei Merleau-Ponty įsivaizdavimo funkcijos tyrimai, kuriuose išryškėja vaizdo kaip iš ego centro išslystančios ribos statusas, ir Holivudo filmo „Kovos klubas“ siužetas. Viename iš šios juostos epizodų pasirodantis pingvinas žymi egologinės schizmos akimirką ir tampa fantazijos apsireiškimu ir įsikūnijimu.
Išgryninus žaidybinį, savarankišką ir multiformišką charakterį, galime konstantuoti, kad įsivaizdavimas, jei kalbėtume Kanto terminais, yra ne papildanti tarpinė funkcija, bet transcendentalinio subjekto genezėje atlieka paradoksalų „svetimos vidujybės“ arba „vidinės svetimybės“ vaidmenį. Vaizduotė yra katalizatoriaus, kuris, likdamas šalia, įgalina transcendentalinių formų išsikristalizavimą.