Straipsnyje keliama hipotezė, kad sekuliarizuotoje kasdienybėje religija jau nebėra jos vidaus dalykas, bet tampa duota iš karto demaskuotu pavidalu. Remiantis J. Baudrillardo simuliacijos ir simuliakro interpretacija bei P. Sloterdijko ciniškos sąmonės analize, išryškinamas religijos demaskavimo pobūdis sekuliarizuotoje kasdienybėje. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti įvairių demaskavimo būdų ontologines prielaidas. Manoma, kad visų demaskavimo būdų prielaida – susvyravęs Dievo kaip absoliučios tikrovės pripažinimas. Kaip demaskavimo forma aptariamas ateistinis Dievo neigimas. Toliau nagrinėjamas religijos kaip simuliacijos demaskavimas, kuris atskleidžia religiją kaip spektaklį, už kurio slypi tikrasis tikroviškumo matmuo – galia, psichinė realybė ar ekonominė plotmė. Remiantis H. G. Gadamerio preteksto samprata bei P. Sloterdijko ciniškos tiesos kaip nuogos tiesos interpretacija, atskleidžiamas demaskacinio mąstymo pobūdis. Parodoma, kaip demaskuojantis mąstymas išmoksta už kiekvieno teksto rasti pretekstą, už kiekvienos tiesos – nuogą tiesą. Galiausiai keliamas demaskavimo ribų ir religijos galimybės sekuliarizuotoje visuomenėje klausimas.