Straipsnio objektas – tradiciniai pasaulio sukūrimo vaizdiniai kaip žmogaus psichinės raidos, jo sąmonėjimo figūratyviniai modeliai. Pirmiausia tai pasakytina apie patį populiariausią iš tokių vaizdinių – kosmogoniją kaip pasaulio sutvirtinimą, būtent sutvėrimą, iš skysto chaoso; jį galima laikyti atspindint pažinimą kaip sąmoningos tvarkos įvedimą suvokime. Tačiau kosmogonija kartais pavaizduojama ir kaip pasaulio aptvėrimas, jo sutvėrimas tvora, įsisavintos teritorijos, „kosmoso“ atitvėrimas nuo nepažįstamo, svetimo chaoso, o tokie vaizdiniai vėlgi eina būdingomis kognityvinės veiklos metaforomis. Pagaliau mitinis Kūrėjas pasaulį gali tiesiog sutverti ranka, pagniaužydamas ir suspausdamas, ir kaip tik tokie vaizdiniai daugelyje tradicijų grindžia koncepcijos, konceptualumo, konceptualaus mąstymo sampratą. Kita vertus, konceptuali pasaulėvoka, mistinių tradicijų požiūriu, stingdo, tvardo mąstymą ir yra kliūtis gyvam pažinimui, atviram sąmoningumui, tiesioginiam Būties patyrimui, o tokiai kliūčiai pašalinti skirtos dvasinės praktikos savo ruožtu pasitelkia vaizdinius, artimus eschatologiniams, t. y. vaizdiniams apie pasaulio galą.