Straipsnyje diskutuojamos filosofinės meditacijos galimybės, nagrinėjamos epistemologinės, egzistencinės patirtys bei aptariamas meditacinio supratimo formos ir ribos. Straipsnyje apibūdinamos T. Sodeikos aptariamos suvokimo būsenos: maldos, tylos, akivaizdybės, interpasyvumo, ironijos, nuolankumo. Šios sąvokos yra lyginamos su Sodeikos aptariamų autorių požiūriais: A. Kenterberiečiu, Šv. Bonaventūra, R. Descartes, M. Buberiu, E. Husserliu, M. Mamardašviliu, P. Wustu, T. Mertonu. Didesnis dėmesys skiriamas palyginimui refleksyviosios patirties ir pasaulį konstituojančios ar net konstruojančios praktikos. Ta proga straipsnyje supriešinama interpasyvi, išklausanti meditacija ir ekstatinė, aktyvi, kurianti bei diskutuojama apie Sodeikos ironišką požiūrį į ekstatines meditacines praktikas, kurias, pavyzdžiui, plėtojo J. Brunas ar G. Bataille.