Prie diskursyvaus santykio su mistine literatūra pripratusiam šiuolaikiniam žmogui keblu suvokti Dykumos Tėvų posakius ir taikyti juos kasdieniame gyvenime. Pirmiausia tokį skaitytoją trikdo tai, kad čia primygtinai pabrėžiama askezės būtinybė. Dykumos Tėvams tai nebuvo problema. Patirtis, kurią Dievas savąja begaline meile suteikia tiems, kas Jo siekia visa širdimi, visuomet yra dovana ir todėl negali būti užsitarnauta. Dykumos dvasingumo esmė yra tai, kad čia nėra doktrinos, kurios būtų galima mokyti. Dykumos Tėvai tiesiog atkakliai dirbo, stengdamiesi kiekvieną savo kūno ir sielos dalį atgręžti į Dievą. Ši pastanga yra ne kas kita, kaip malda. Malda jiems buvo ne vien keletą kartų per dieną atliekamas veiksmas, bet ir gyvenimas nuolat atsigręžus į Dievą tyloje.