Šiame straipsnyje susitelkiama į etinio diskurso problematiką, konkrečiai – į tai, kaip etiniame diskurse apibrėžiama subjekto tapatybė. Šiuo tikslu analizuojamos Immanuelio Kanto ir Emmanuelio Levino filosofinės pozicijos, kurias sieja etikos viršenybė teorinės prieigos atžvilgiu. Vis dėlto, nepaisant šio bendrumo, minėtos pozicijos radikaliai išsiskiria apibrėždamos etinio subjekto tapatybę. Kantiškasis etikos pagrindimas remiasi subjekto valios autonomija, o Levino aprašytas etinis santykis randasi kaip reikalavimas iš Kito pusės. Taigi pirmuoju atveju postuluojama „kieta“ subjekto tapatybė, antruoju – tapatybės netekusi pažeidžiama subjektyvybė. Straipsnyje keliamas klausimas, ar šių pozicijų radikalumas netampa kliūtimi suvokti etinį matmenį jo neredukuojant į savitą estetinį žavesį turinčią patologiją. Radikaliai tapatybės ir kitybės priešpriešai mėginama atrasti alternatyvą iškeliant kitybės manyje sampratą, grindžiamą konkretaus santykio su kitu asmeniu aprašymu.