Šiame straipsnyje aptariama Walterio Benjamino alegorijos samprata, kuri gali būti suprantama ir kaip jo taikomas filosofinis alegorinis metodas. Šis metodas traktuojamas kaip būdas kalbėti apie kitybę. Alegorija, kuri reprezentuoja barokinį Trauerspiel (tai savarankiškas žanras, o ne antikinės tragedijos tąsa), pasižymi tam tikru pertrūkiu tarp formos ir turinio, arba tarp reikšmės ir išraiškos. Benjaminas siekia reabilituoti alegoriją – romantikai buvo pradėję ją nuvertinti. Čia pasirodo svarbi Benjamino kalbos samprata, o tiksliau – nuopuolio situacija, kuri atsispindi ir kalboje. Alegorija pasirodo kaip vienintelė įmanoma tokioje situacijoje. Alegorijos fragmentiškumas, konvencijos ir išraiškos dialektika, priklausomybė nuo reikšmę suteikiančio autoriteto, kilmė iš liūdinčio / gedinčio žvilgsnio, kuriam pasaulis suskyla į atskirybes, formali giminystė tokiems turiniams kaip irimas (Verfall) ir mirtis, kilmė iš „kalbos dvasios nuopuolio“ („Sündenfall des Sprachgeistes“), kurį alegorija ir išreiškia, alegorijos sąsaja su kita nei žmogiška būtimi yra pagrindinės filosofinio alegorinio metodo ypatybės.