Šiame straipsnyje grindžiamos dvi tezės. Pirmąja teigiama, kad apie ontologinę atvaizdo dimensiją pozityviai galima kalbėti tik Martino Heideggerio atvertos hermeneutinės filosofijos perspektyvos šviesoje, tai yra, pakitus būties, tiesos, taip pat meno kūrinio sampratoms. Tezė grindžiama trimis argumentais: atvaizdas gali būti tiesos ontologine prasme atsivėrimo vieta (Heideggeris); būdas, kuriuo suvokiame meno kūrinį, visuomet yra interpretacija (Pareysonas); atvaizdas steigia naują tikrovę (Gadameris). Antroji tezė teigia, kad ontologinė atvaizdo dimensija postmodernioje epochoje nenunyksta, nors atrodytų, kad čia nebegalima įžvelgti nei tikrovės, nei meno kūrinio ontologiškumo. Tezei argumentuoti pasitelkiama Vattimo silpnoji ontologija, šiuolaikiniame mene įžvelgianti nenostalgišką, todėl sutinkančią su istorine tiesa, laikyseną nihilizmo epochoje.