Sartre’as teigė, kad esame įmesti į laisvę. Pasmerkti laisvei. Galime laisvai rinktis, bet negalime nesirinkti. Kur surasti kriterijų, nusakantį, kad maišto pasirinkimas iš tiesų yra laisvas pasirinkimas, o ne prichologinė neišvengiamybė, spaudžiant pasąmonės kompleksams? Ar įmanoma iki galo nuosekli laikysena pasirinkus laisvę kaip vertybinį išeities tašką. Šiame straipsnyje bus siekiama atskleisti maišto kaip laisvės išraiškos sampratos dviprasmybę per Sartre’o kaip filosofo, literato ir maištininko fenomenų refleksiją. Bus keliamas klausimas kaip hipotezė: ar Sartre’o kaip maištininko laikysena nekvestionuoja jo tekstuose išskleistos laisvės sampratos esmės ir prasmės.