Šiame straipsnyje keliamas etninės tapatybės genezės klausimas šiuolaikinėje lietuviškoje kultūroje. Pirmiausia aptariamas žodžių „etnosas“, „etniškumas“ apibrėžimų problemiškumas, atkreipiant dėmesį į tai, kad šie žodžiai imti intensyviai eksploatuoti tik prasidedant pokolonijiniam laikotarpiui, siekiant nurodyti tam tikras žmonių grupių tapatybes (Sovietų Sąjungoje – tautybę, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir susijusiuose kraštuose – įvairias mažumas). Antroje straipsnio dalyje lyginamas LXX ir hebrajiškos Biblijos (MT) terminų, nurodančių įvairias žmonių grupines tapatybes, taip pat ir ethnos, vartojimas, analizuojamos įvairios Biblijos tekstų vertimų į lietuvių kalbą strategijos. Parodoma, kaip radikaliai keitėsi grupinę tapatybę žyminčių terminų samprata ir interpretacija XX a. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad žodis „tauta“ XX a. pradžioje Lietuvoje pakeitė neutralų anksčiau vartotą žodį „žmonės“, kuriuo būdavo perteikiami graikiški žodžiai laos, neretai ir ethnos, ar lotyniškas populus, ir taip buvo sukonstruotos „tautos“; taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad žodynai, kuriuose LXX ir NT graikiškas terminas ethnos aiškinamas kaip stereotipiškai nurodantis nežydus, nekrikščionis, pagonis, yra anachronistiškai perdedantys, nors ir būta negatyvumo, siejamo su šiuo terminu krikščioniškoje kultūroje. Šitą negatyvumą tebegalima apčiuopti ir šiuolaikinėje lietuviškoje kultūroje per susvetimėjimą su lietuviškumu. Galiausiai straipsnyje aptariama lietuviškoji savivoka, pasireiškianti per svetimumo su savimi, su šiuolaikine visuomene momentus, ir pateikiami keli pavyzdžiai pastangų įveikti minėtą susvetimėjimą naujų utopijų kūrimu, tik utopijų, nukreiptų ne į ateitį, o į praeitį, bandančių perkurti Lietuvos istoriją, kurią esą šiuolaikiniai akademiniai istorikai yra iškraipę, taip lyg tapdami atsakingi už tą susvetimėjimą.