[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
2015 m. Kanų kino festivalyje nugalėjęs László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“ gali būti interpretuojamas kaip išskirtinis kino filosofijos atvejis, kai pačiu kūriniu teigiama specifinė vizualaus mąstymo ir etinės prieigos laikysena. Straipsnis rekonstruoja filmą kontekstualizuojančias polemikos apie Holokausto reprezentuojamumą ištakas, o kartu lokalizuoja „Sauliaus sūnus“ sūnaus atvejį konkretesniame diskusijos dėl keturių Sonderkommando nuotraukų kontekste. Interpretuojant George’o Didi-Hubermano ir jo oponentų pozicijas, o kartu pasitelkiant Pietro Montani intermedialinės vaizduotės teoriją, László Nemeso kūrinys leidžia išryškinti įvairių reprezentacijos registrų vaidmenį bei etinį techninės mediacijos vaidmenį. Filmą galima traktuoti kaip „vidurio kelio“ poziciją Holokausto reprezentuojamumo polemikoje, kai ne tik teigiama būtinybė „įsivaizduoti, kad sužinotume“, bet ir atliekama įvaizdinimo strategijos estetinė ir etinė revizija.