Pasitelkiant Gianni Vattimo ir Johno D. Caputo tyrinėjimus, tekste mėginamos atrasti tiesos sąvokos ribos ir tiesos reikšmė postmoderniame mąstyme. Abiem autoriams svarbus distancijos su tiesa kaip adaequatio sukūrimas, nes jie daro prielaidą, kad autentiškas atsakas į daugiakultūrio pasaulio tikrovę nebeleidžia tiesos mąstyti tokiu būdu. Tekste pabrėžiamas tiesos statusas postmetafiziniame diskurse – jos neįmanomybė, kuri kyla iš tiesos etinio praktinio vaidmens siekiant išlaikyti dialogą atvirą, o tai savaime yra mėginimas vengti grįžti į metafiziką. Atvirumas tiesos atžvilgiu tekste interpretuojamas analizuojant konflikto būseną, kuri pasireiškia tais atvejais, kai klausimas pakrypsta prie pačios dialogo galimybės ir konfliktas pasirodo esantis esmingas vengiant tiesos klausimo užsivėrimo ir jo institucionalizavimo (ypač politikos ir mokslo srityse). Mokslas, kaip paradigminis uždaros ir savipakankamos racionalios sistemos pavyzdys, analizuojamas susitelkiant į hermeneutinius jo pagrindus.