Dieviška prievarta, įstatymas ir teisingumas judaizme žvelgiant iš Walterio Benjamino perspektyvos
Straipsnyje analizuojamas dieviškos prievartos klausimas. „Dieviškos prievartos“ sąvoka buvo pradėta vartoti Walterio Benjamino, priešinant ją „mitinei prievartai“. Benjamino formuluota priešprieša rėmėsi (tarp kitų pavyzdžių) nuorodomis į biblinę istoriją ir judaizmo teisę, tačiau nebuvo pakankamai išskleista ir problemiška. Kaip turėtume suprasti tai, ką Benjaminas vadina dieviška prievarta, jei neitume į politinės filosofijos ar teologijos sritį, bet liktume religinėje plotmėje? Kaip įmanoma, ir ar įmanoma, Benjamino nurodytoje priešpriešoje aptikti religinės žydų tradicijos nuostatų ir idėjų? Straipsnyje pasirinkta svarstymo perspektyva išeities tašku ima ortodoksinio judaizmo tradiciją, kokia ji egzistuoja rabiniškuose rašytiniuose ir nerašytiniuose komentaruose. Analizuojant dieviškos prievartos sampratos ortodoksiniame judaizme peripetijas, tyrimo metu pavyko prieiti prie išvadų, kad yra visas kompleksas taškų, siejančių rabinišką dieviškos teisės, teisingumo ir prievartos sampratą su Benjamino dieviškos prievartos sąvoka. Ją pasitelkus, galima analizuoti rabiniškos teisės nuostatas ir perspektyvą, konstruojamą dualistinių priešpriešų – universalizmo ir partikuliarizmo (istoriškumo, pasak Jacques’o Derrida) bei Toros absoliutaus pobūdžio ir žemiškos (istoriškos, žmogiškos) praktikos – pagrindu. Šios priešpriešos straipsnyje aptariamos pasitelkus dieviškos prievartos (karet), rabiniško teismo pobūdžio, dieviško teisingumo sampratas ortodoksiniame judaizme. Tyrimas veda prie išvadų, kad Benjamino formuluota priešprieša subtiliai atspindi rabiniškame mąstyme ir teisės sampratoje egzistuojančias priešpriešas.