Straipsnyje analizuojama numanoma abipusė modernybės ir sekuliarizacijos tapatybė. Tačiau ši tapatybė gali būti teigiama tik tuo atveju, jei sekuliarizacija traktuojama kaip modernybės priežastis ir jei modernybės turiniai matomi vien kaip imanentiškas teologinių turinių vertimas į sekuliarią formą. Ši dviguba tapatybė klaidingai reprezentuoja ir sekuliarizaciją, ir modernybę. Straipsnyje siūloma sekuliarizacijos definicija, skirianti ypatingą dėmesį formaliems aspektams ir išryškinanti naują politikos vaidmenį modernybėje, traktuojant ją kaip jungiantį kultūrinį horizontą. Taip pat straipsnyje analizuojama modernybė kaip savo pačios interpretacija ir kaip pertrūkio laikotarpis. Teigiama, kad ryšys tarp sekuliarizacijos ir modernybės yra glaudus, bet ne priežastinis.