Charles’as Larmore’as trimis teiginiais apibendrina tradicinę filosofijos poziciją savasties (pats) atžvilgiu (konkrečiai remdamasis René Descartes’u ir Johnu Locke’u): 1) savastis negalima be santykio su savimi; 2) savasties santykis su savimi (dėl kurio ji ir yra savastis) yra pažintinis santykis, t. y. savižina; 3) šis savižinos santykis yra tokios pat rūšies pažintinis santykis kaip ir pažintinis santykis, kurį pats užmezga su pasaulio objektais. Larmore’as kritikuoja antrąjį ir trečiąjį teiginius ir tvirtina, kad šis santykis (savasties santykis su savimi), neatsiejamas nuo savasties prigimties, yra ne pažintinis, o praktinis ir normatyvinis: savasties prigimtis – tai tas pats įsipareigojimo santykis, esantis tarp mano įsitikinimų ir veiksmų; kiekvienas mano įsitikinimų įpareigoja mane elgtis tam tikru būdu. Šio straipsnio autorius siekia atmesti Larmore’o pateiktą antrojo teiginio kritiką ir, sekdamas Micheliu Henry, parodyti, kad santykis, neatsiejamas nuo savasties prigimties, iš tikrųjų yra savi-patyrimas. Autoriaus teigimu, galime patvirtinti tradicinės pozicijos antrąjį teiginį apie savastį nebūdami priversti patvirtinti ir trečiąjį.savastis, savižina, savipatyrimas, Charles’as Larmore’as