Reakcinė Lietuvos klerikalų švietimo politika istorijos mokymo klausimu bendro lavinimo mokykloje (1919-1940 m.)
Istorijos mokymas yra visapusiško mokinių augimo, požiūrio į pasaulį formavimosi dalis bendrojo lavinimo mokyklose. Klasių visuomenėje įvairūs socialiniai sluoksniai kovoja dėl švietimo turinio, mokymo sistemos, už mokymo bei švietimo tikslų įgyvendinimą. Klerikalai pabrėždavo savo neutralumą, abejingumą politikai bei klasių prieštaravimams. Taigi, jie tvirtino, jog jų mokymo ir švietimo tikslai neatspindi jokių politinių siekių. Istorinis klausimo tyrimas padėjo atskleisti klierikalizmo įteisinimo dėsningumus buržuazinėje Lietuvos mokykloje. Šiame darbe nagrinėjamos kelios konservatyvios Lietuvos klerikalų švietimo politikos problemos: klerikalizmo įteisinimas mokyklos istorijos programoje, klerikalų ir klerikalinės buržuazijos kova su kitokio požiūrio atstovais dėl pro-katalikiškų istorijos mokymo vadovėlių ir metodų. Buvo analizuotos istorijos programos, vadovėliai, literatūra ir straipsniai apie mokymo metodus nuo 1919 iki 1940 metų. Gauti duomenys atskleidžia sistemingą ir ryžtingą klerikalizmo įsiskverbimą į bendrojo lavinimo mokyklas. Istorija, kaip mokomasis dalykas, buvo naudojama religinio požiūrio ir buržua-klerikalinės ideologijos formavimui. Taigi, klerikalų deklaruotas abejingumas politikai Lietuvos buržuazinėse mokyklose buvo demagoginis triukas, maskuojantis politinius tikslus.