Straipsnyje nagrinėjami aiškinamojo skaitymo klausimai, atskleidžiantys aiškinamojo skaitymo esmę ir parodantys, kaip buvo vertinamas aiškinamasis skaitymas, siekiant supažindinti vaikus su supančia tikrove. Daugiau dėmesio skiriama tiems pedagogams, kurie aiškinamojo skaitymo klausimus sprendė iš liaudiškumo pozicijų ir kurių mintys rado didžiausią atgarsį Lietuvos mokyklų teorijoje ir praktikoje. Aiškinamojo skaitymo pagrindėjas K. D. Ušinskis sprendė šiuos klausimus, grįsdamas juos savo pradinio ugdymo teorija, atskleidusia visą gimtosios kalbos pradinėje mokykloje esmę ir paskirtį. Aiškinamąjį skaitymą K. D. Ušinskis nagrinėjo, siedamas jį su vaizdiniu mokymu: aiškinamojo skaitymo pamokose būtina ne tik išmokyti vaikus skaityti, vystyti jų mąstymą ir kalbą, bet ir supažindinti juos su gyvenimu, plečiant jų vaizdinius ir sąvokas. K. D. Ušinsko mokomosios knygos „ Gimtasis žodis“ ir „Vaikų pasaulis“, metodiniai vadovai turėjo didžiulę reikšmę gerinant pradinį ugdymą carinėje Rusijoje. K. D. Ušinsko pasekėjai (N. A. Korf, N. F. Bunakov, V. I. Bodolazov) toliau vystė jo mintis, atkreipdami ypatingą dėmesį į aiškinamojo skaitymo taikymą, siekiant plėtoti pradinio ugdymo kursą ir tobulinant metodus. Vadovaudamiesi K. D. Ušinsko suformuluotu liaudiškumo principu, jie žadino carizmo pavergtas tautas kovoti už mokyklą gimtąja kalba. Mokyklos reakcija XIX a. pabaigoje, nors ir pristabdė, tačiau visai sustabdyti progresyvios minties nepajėgė. Žymus vaidmuo šiuo periodu tenka Tichomirovui, kurio mintys rado atgarsį ir Lietuvoje. XIX a. pab. – XX a. pr. aiškinamojo skaitymo klausimai buvo sprendžiami, iš vienos pusės, K. D. Ušinsko idėjų, iš kitos – Vakarų pedagoginių idėjų, ypač „veiklos“ pedagogikos, įtakoje. Ryšium su tuo atsirado skaitymo pamokų atidalijimo nuo vaizdinio mokymo šalininkų. Jie jau nekėlė aiškinamajam skaitymui tikslo supažindinti vaikus su gyvenimu ir elementariomis gamtos – geografijos ir istorijos žiniomis, jų nebedomino dalykinių straipsnių skaitymo metodikos klausimai. Skaitymo pamokose jie rekomendavo naudoti įvairią kūrybinę vaikų veiklą, dažniausiai susivedančią į įvairios rūšies motorinę veiklą, vietoj to, kad būtų siekiama ugdyti sąmoningo skaitymo įgūdžius ir vystyti žodinę kūrybinę veiklą. Vis dėlto pažangiausi rusų pedagogai sugebėjo derinti K. D. Ušinsko ir naujas idėjas. Ypač tuo pasižymėjo Vachterov, kuris ir toliau siejo aiškinamojo skaitymo pamokas su supančios aplinkos tyrinėjimu. Vaizdinis mokymas, jo manymu, negali būti tik optinis ir pasyvus, jis turi būti „daiktiškas“.. Priešindamasis Vakarų idėjoms, Vachterov daiktišką mokymą siūlė įtraukti į aiškinamojo skaitymo sistemą. XX a. pradžioje ypač išpopuliarėjo A. Popovo „Rusų kalbos metodika“, tiesiogiai paveikusi aiškinamojo skaitymo raidą Lietuvoje. Ir nors veikiamas to meto idėjų A. Popovas ribotaii sprendė aiškinamojo skaitymo klausimus, jis, panašiai kaip ir Vachterovas, neignoravo mokslo populiarinimo straipsnių, kuriuos nagrinėjant, kartu su tiesioginiu tikrovės pažinimu, vaiką reikia išmokyti skaityti mokslo populiariąją literatūrą ir tuo pačiu plėsti jo žinojimą ir vaizdinių, gautų tiesioginiu būdu, ratą. A. Popovo metodikoje buvo nurodoma, kaip išnaudoti piešimą ir kitas menines vaikų veiklas pamokų efektyvinimui. Taigi, nežiūrint to, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aiškinamojo skaitymo klausimai kėlė daug ginčų, o pati šio klausimo esmė buvo ne iki galo atskleista, pažangiausi pedagogai sugebėjo išnaudoti skaitymo pamokas, priartindami mokyklą prie gyvenimo, ugdydami vaikų aktyvumą ir plėsdami jų pasaulėžiūrą. Visa tai veikė Lietuvos mokyklą ne tik carizmo laikais, bet ir vėliau.