XIX a. pradžioje, feodalizmo žlugimo ir kapitalistinių santykių formavimosi epochoje, Lietuvoje suintensyvėjo švietėjiška veikla. Šioje srityje svarbų vaidmenį suvaidino Vilniaus universitetas: šio universiteto profesoriai studijavo Lietuvos istoriją, rinko jos paminklus, lietuvių studentai skyrė daug dėmesio kalbos klausimams, literatūros studijoms, lietuvių tautos švietimui. Vienu aktyviausių to meto lietuviškos spaudos veikėju buvo K. Nezabitauskas (1800 – 1876). 1824 m. buvo išleistas jo elementorius „Naujasis skaitymas mažiems vaikams“. Remiantis naujais pedagoginiais pagrindais elementoriuje buvo pateikti skaitiniai, pirmą kartą buvo įtrauktos su tekstu susijusios iliustracijos, o taip pat lietuviškos patarlės ir bibliografinis lietuviškos spaudos sąrašas. K. Nezabitauskas siekė pritraukti vaikų dėmesį, o mokymosi procesą padaryti lengvą ir vaizdingą. Elementoriaus įvade jis pasisakė prieš scholastinį mokymąsi. Savo elementoriuje K. Nezabitauskas pateikia praktinius nurodymus ir populiarią mokslinę informaciją. Elementoriuje išspausdintus straipsniukus galima laikyti pirmosiomis lietuviškos pasaulietinės literatūros vaikams apraiškomis. Patarlės ir ypač bibliografinis sąrašas elementoriuje liudija tai, kad jis taip pat buvo skirtas ir tolimesniam skaitytojų, daugiausia jaunimo, švietimui. Šis elementorius buvo teigiamai įvertintas to laikmečio lietuvių rašytojo D. Poškos, rusų mokslininko P. Kepeno, aktyvaus kultūros veikėjo L. Rogalskio, lenkų laikraščio „Kurjer Litewski“ ir t. t. XIX a. antroje pusėje elementorių ruošėsi perleisti M. Akelaitis, kuris planavo praleisti religinę dalį ir įtraukti liaudies dainas (liko šio darbo rankraštis). Nors šis K. Nezabitausko elementorius ir turėjo tam tikrus idėjinius trūkumus, vis tik jo istorinė reikšmė yra labai didelė. K. Nezabitauskas pirmas pradėjo rašyti lietuvių vaikams pasaulietiško turinio skaitinius, savo elementoriuje vaikų mokymąsi nukreipė praktine kryptimi, panaudojo naujus knygų sudarymo principus.