Straipsnyje, remiantis zoopsichologiniais ir patopsichologiniais duomenimis, aiškinama demonstravimosi motyvacijos reikšmė žmogaus elgsenai. Gyvūnų tyrimai ir stebėjimai rodo, kad vienintelio, aiškiai apibrėžto demonstravimo reiškinio nėra. Demonstravimas plačiuoju požiūriu - sudedamoji komunikacijos dalis, taigi gali būti sukeltas bet kokios motyvacijos, skatinančios vidinį rūšies arba rūšių bendravimą. Aptariamas straipsnyje demonstravimasis siauruoju požiūriu ryškiausiai pasireiškia tenkinant dauginimosi, hierarchizavimosi, teritorinį, savisaugos poreikius. Instinkto ir filogenetinio poreikių vystymosi problemų kontekste iškeltas ir aptartas funkciniu atžvilgiu autonomiško, nuo kitos motyvacijos nepriklausančio demonstravimosi poreikio egzistavimas. Toks poreikis motyvacijos evoliucijoje atsiranda dėl palaipsnio demonstravimosi veiksmų atsiskyrimo (emancipacijos) nuo kitų poreikių, kuriems iš pradžių tie veiksmai buvo pavaldūs.
Psichopatologiniai duomenys rodo, kad demonstravimasis intensyviausiai ir dažniausiai pasireiškia isterinio pobūdžio nukrypimais. Žmogaus demonstravimasis stebėtinai įvairus, jam būdinga gana paslaptinga konversinė demonstravimosi raiška, kai, norint atkreipti į save dėmesį, imituojamos somatinės ligos. Isterinė simptomatika įtikinamiausiai patvirtina funkciniu atžvilgiu autonomiškos demonstravimo motyvacijos, kurios užuomazgų turi jau gyvūnai, egzistavimą. Tarp įvairių šios motyvacijos nukrypimų išskirtinos lengvos isterijos formos, kurių patologiškumu dažnai abejojama, ir isteroidinių psichopatijų bei akcentuacijų atvejai, kuriuos aprašant kaip pagrindinis ypatumas nurodomas būtent nepasotinama aistra atkreipti į save dėmesį. Argumentuojama, kad psichopatiniai bruožai traktuotini ne kaip patologijos atvejai, o kaip kraštutiniai normos variantai. Tokia interpretacija visų pirma svariai remia teiginį, kad demonstravimosi poreikis būdingas žmogui ir yra svarbi jo bazinės motyvacijos dalis. Antra svarbi tokio psichopatijų supratimo išvada - žmonės iš prigimties, dėl genetinio variabilumo skiriasi aptariamo poreikio (kaip ir kitų) išreikštumu. Motyvai, skatinantys filogenetiškai pirminį instrumentinį pasirodymo panaudojimą, žmogui nėra griežtai reglamentuoti, todėl gerokai paįvairėja. Iš įvairių instrumentinio pasirodymo atvejų išsiskirtinas ginamasis jo naudojimas, siekiantis išvengti traumuojančių įvykių arba sušvelninti jų padarinius.