Ankstesnio autorių straipsnio išvadą apie evoliucinę demonstravimosi elgsenos autonomizaciją, jos atsiskyrimą nuo filogenetiškai pradinės motyvacijos patvirtina socialinio žmogaus elgesio (savęs pateikimo, savęs įtvirtinimo) tyrimai. Jie rodo universalų ir lankstų demonstravimosi naudojimą tenkinant įvairiausius žmogaus poreikius. Tokia plati demonstravimosi raiška iškelia teorinius klausimus, patikslinančius bendrą motyvacijos sampratą. Ji atitinka ir iliustruoja teiginį apie žmogaus elgsenai būdingą polimotyvaciją, prieštarauja paplitusiai tendencijai traktuoti motyvaciją kaip palyginti nepriklausomai skatinančių elgseną diskretiškų darinių (poreikių, skatulių, "dispozicijų" ir kt.) telkinį ir patvirtina alternatyvų visybinį motyvacijos supratimą, pagal kurį, visi sudarantys ją elementai reiškiasi kartu ir nuolat veikia vienas kitą. Demonstravimosi motyvacijos įvairovė aprašoma išskiriant penkis bendrus jos paskirties atvejus. Tai: 1) autonomiškas demonstravimasis, dažniausiai pasireiškiantis įtaka kitų motyvų skatinamai veiklai kaip žmogaus susirūpinimas ta veikla kitiems daromu įspūdžiu; 2) instrumentinis siekiantysis demonstravimasis, naudojamas įvairiems pozityviems tikslams pasiekti; 3) instrumentinis ginantysis - išvengti nepageidaujamų įvykių; 4) demonstravimasis, išsaugantis arba keičiantis "Aš" vaizdą dėl sudaromos kitų žmonių nuomonės apie save asimiliacijos, ir 5) demonstravimasis, naudojamas susidariusios įtampos iškrovai.
Straipsnių duomenys rodo, kad demonstravimosi motyvacija yra bazinė - daranti įtaką, kartais žymią, kitos žmogaus motyvacijos raidai. Ji turi filogenetines ištakas, vystosi ontogenetiškai ir nėra, net kai labai ryški, patologinis nuokrypis.