Pagal klasikinio racionalumo prielaidas, preferencijos neturi priklausyti nuo atsakymo tipo ir nuo problemos apibūdinimo išlošimo ar pralošimo terminais. Tačiau empirinių tyrimų duomenys dažnai paneigia ir procedūros, ir aprašymo invariantiškumo prielaidas. Tokio paneigimo pavyzdžiai yra preferencijų apgręžimas ir formulavimo poveikis. Pagrindinis tyrimo tikslas buvo nustatyti, ar formulavimo poveikis pasireiškia pateikus ne tik pasirinkimo, bet ir dydžio įvertinimo užduotį. Tiriamiesiems buvo pateikta užduotis, logine struktūra panaši į Azijos ligos problemą, tiktai ekonominio turinio. Joje buvo minima, kad gresia įrenginių ir darbo vietų praradimas.
Buvo iškelta hipotezė, kad formulavimo poveikis bus nustatytas tik pateikus tiriamiesiems pasirinkimo, o ne dydžio įvertinimo užduotį. Tyrimo duomenys šią hipotezę patvirtino. Pateikus dydžio įvertinimo užduotį dauguma tiriamųjų labiau vertino rizikingą alternatyvą, neatsižvelgdami į tai, kaip buvo suformuluota užduotis. Labai tikėtina, kad tokių rezultatų priežastis negalėjo būti atsitiktinis spėjimas. Pagal tyrimo duomenis spėjimo hipotezę, nors ir ribiniu riekšmingumu (p = 0,053), galima atmesti. Kadangi tiriamųjų vertinimai nepriklausė nuo užduočių formulavimo ypatybių, nėra pagrindo manyti, kad tiriamųjų preferencijas lėmė aukštas atskaitos taškas. Labiausiai tikėtina, kad būtinybė vertinti alternatyvų patrauklumą kiekybiniais rodikliais privertė tiriamuosius įvairiapusiškiau analizuoti užduotis, palyginti išlošimų ir pralošimų dydį bei tikimybes. Šiomis sąlygomis sėkmės ar nesėkmės pabrėžimas jau neturėjo įtakos tiriamųjų atsakymams. Įvertinę visus padarinius tiriamieji atidavė didesnį įvertinimą rizikingai strategijai, kaip teikiančiai progą išvengti gresiančių praradimų.
Turi būti visapusės problemų analizės poreikis. Pateikus pasirinkimo užduotį, kitaip nei dydžio įvertinimo, tiriamieji tokio poreikio neturi. Negalima postuluoti universalių, nepriklausomų nuo užduoties struktūrų, racionalumo standartų.