Straipsnyje nagrinėjami T. Valentine’o veidų erdvės ir M. B. Lewiso bei R. A. Johnstono Voronoi modeliai, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas veidų reprezentacijos atmintyje ypatumams. Pažymima, jog veidai reprezentuojami hipotetinėje daugiamatėje veidų erdvėje. Veidų erdvės matmenys (arba geometrinės ašys) atspindi koduojamos veido informacijos požymių įverčius. Tuomet pats veidas apibūdinamas kaip unikalus įvairių matmenų įverčių derinys, kuris gali būti reprezentuotas veidų erdvėje kaip vienintelis abstraktus taškas arba vektorius (pagal tai, ar kodavimo metu atsižvelgiama į veidą-prototipą). Remiantis veidų išsidėstymo erdvėje principais (nuotoliu nuo veido-prototipo ir atstumu tarp reprezentuojamų veidų) aiškinami kai kurie veidų informacijos apdorojimo dėsningumai (pvz., informacijos atgaminimo tikslumas, veidų tarpusavio panašumo, savitumo / tipiškumo nustatymas ir pan.). Pagrindinė problema – netikslus ir nedetalus modeliuose vartojamų sąvokų bei aprašomų veido informacijos apdorojimo procesų apibūdinimas. Tai lemia atliekamų tyrimų rezultatų prieštaringumą ir pasunkina empirinį modelių prielaidų patvirtinimą.