Afektinės būsenos iškilimas savižudybės procese laikomas rimtu savižudybės grėsmės ženklu. Šiame tyrime siekiama aprašyti afektinių būsenų, būdingų savižudybės procesui, patyrimą ir įvertinti jų formavimosi prielaidas gyvenimo laikotarpiu.
Tyrime taikyta kokybinė perspektyva, jos tikslas buvo pasiekti gyvenimiškas žmonių patirtis retrospektyviai, atliekant giluminius pusiau struktūruotus interviu. Tyrimo imtį sudaro 12 tyrimo dalyvių (4 vyrai, 1 nedvinarės lytinės tapatybės asmuo ir 7 moterys), bandžiusių nusižudyti ne daugiau kaip prieš vienerius metus, vykdant tyrimą besigydžiusių Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Duomenys sisteminti taikant fenomenologinę interpretacinę analizę, siekiant atskleisti pasikartojančius išgyvenimus.
Atlikus duomenų analizę išryškėjo 9 pagrindinės grupės patirtinės temos: kai kurie gyvenimo sunkumai, užgulę savižudybės proceso metu, nebuvo patiriami kaip susiję su suicidiškumu; pasikartojantys trauminiai įvykiai suteikė pagrindą formuotis didelio trūkumo jausmams; kompensacinis mechanizmas užpildė didelio trūkumo jausmų išgyvenimą; prasidėjo išsekimas nuo pastangos palaikyti kompensacinį mechanizmą; pagrindinis trigeris tiesiogiai konfrontavo su kompensaciniu mechanizmu; po pagrindinio trigerio išgyvenimo ėjo afekto būsena; afekto būsenos metu disociacija gali padėti izoliuoti psichologinį skausmą; esant afekto būsenos, mintys apie savižudybę patirtos kaip kylančios automatiškai; savižudybė suvokta kaip priemonė sustabdyti kančią.
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog žmonių pasakojimuose galima įžvelgti afektinių būsenų, būdingų savižudybės procesui, formavimosi modelį. Žmonės geba, pasitelkę refleksiją, intuityviai atskirti reikšmingus sunkius gyvenimo įvykius nuo savižudybės procesui nereikšmingų ir permąstyti savo patirtis. Šis gebėjimas yra vertingas intervencijų ir postvencijų išteklius.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.