Becko skalių (BDI-II, BAI, BHS, BSS ir CBOCI) norminės ir klinikinės imčių įverčių palyginimas ir klinikai svarbių atskirties įverčių nustatymas
Šiame straipsnyje keliamas tikslas palyginti penkių Becko skalių – Becko depresijos aprašo II (BDI-II), Becko nerimo aprašo (BAI), Becko nevilties skalės (BHS), Becko suicidinių minčių skalės (BSS) ir Clarko–Becko obsesijų ir kompulsijų aprašo (CBOCI) – klinikinės ir norminės imties įverčius ir nustatyti klinikai svarbius atskirties įverčius. Klinikinę imtį sudarė 242 asmenys nuo 18 iki 74 metų; 39 % vyrų ir 61 % moterų. Norminę imtį sudarė 1 296 asmenys nuo 18 iki 95 metų; 44 % vyrų ir 56 % moterų. Siekiant palyginti Becko skalių norminės ir klinikinės imčių įverčius buvo sudaryta poruotų duomenų tyrimo imtis – po 230 tyrimo dalyvių iš klinikinės ir norminės grupių. Klinikinė imtis suskirstyta į keturias grupes pagal pirmines diagnozes: 107 (46,5 %) pacientams, remiantis TLK-10, buvo diagnozuoti nuotaikos (afektiniai) sutrikimi (F30–F39), 38 (16,5 %) – neurofiziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai (F40–F49), 51 (22,2 %) – sutrikimai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (F10–F19), 34 (14,8 %) – didelė savižudybės rizika (X60–X84; Z91.5; R45.81). 27 % pacientų diagnozės buvo komorbidinės. Tyrimu nustatytas aukštas Becko skalių vidinis suderinamumas visose imtyse. Remiantis rezultatais, visos Becko skalės geba gerai skirti sergančiuosius nuo nesergančiųjų; straipsnyje aptarti atskirties įverčiai kiekvienai skalei keturiose klinikinės imties grupėse. Tiek bendra klinikinė imtis, tiek keturios klinikinės imties grupės pasižymėjo kur kas didesniais BDI-II, BAI, BHS, BSS ir CBOCI nei norminės imties įverčiais. Nepaisant šių skalių teikiamų privalumų, tai yra atrankai skirtos skalės ir negali būti naudojamos kaip vienintelis šaltinis priimant sprendimą dėl klinikinės diagnozės.