Straipsnyje keliame hipotezę, kad spalvos suvokimo konstantiškumas, kaip procesas, turi dvi sudedamąsias dalis: lokalų ir globalų procesą. Lokalus procesas – tai skirtumas tarp fono ir spalvoto objekto (mūsų tyrimuose – Manselio pavyzdėlio). Šis procesas nuo adaptacijos nepriklauso ir vyksta tik nedideliame regėjimo lauke. Kitas procesas vyksta bėgant laikui, kai kinta suvokiama spalva. Tai fono spalva. Stebėtojas ją įvertina kaip viso regėjimo lauko spalvinį parametrą, todėl pastarasis procesas – globalus.
Spalvų suvokimo konstantiškumo eksperimente abu procesus tyrėme asimetriniu stimulų lyginimo metodu. Bandymams naudojome 7 skirtingus plataus spektro apšvietimo šaltinius. Dviejose skirtingose bandymų serijose testiniai stimulai – Manselio 7/4 pavyzdėliai, buvo generuojami monitoriaus ekrane. Bandymuose dalyvavo penki tiriamieji. Spalvų suvokimo konstantiškumas buvo įvertinamas Brunsviko santykiu (BR). Gauti rezultatai rodo, kad adaptaciniai pokyčiai nevyksta, kai tiriamųjų regos lauke yra „tuščioji aplinka“. Pašalinus „tuščiąją aplinką“, spalvų suvokimo konstantiškumas pagerėja, BR tampa artimas 1. Remdamies bandymų rezultatais galime teigti, kad yra du skirtingi spalvos suvokimo procesai. Vienas yra greitas, beveik šuoliškas, nulemtas kontrasto, o kitas lėtesnis, adaptacinio pobūdžio, aiškiai pastebimas po 30 s. Spalvos pokytis (adaptacija) dar įvertinamas oponentinių signalų atsakų apskaičiavimu.