Straipsnyje analizuojama mokymosi negalią turinčių paauglių savęs vertinimas, suvoktos socialinės paramos kiekis ir svarba, siekiama nustatyti, ar savęs vertinimo ir socialinės paramos sąveikos pobūdis šioje grupėje yra savitas, palyginti su vidutiniškai besimokančių bendraamžių grupe. Tyrime dalyvavo 188 paaugliai (tiriamoji grupė – 95 paaugliai, kuriems nustatyta mokymosi negalia, palyginamoji – 93 vidutiniškai besimokantys bendraamžiai) iš Vilniaus mokyklų šeštų–septintų klasių. Mokiniai pildė Vaikų savęs suvokimo skalę (Self Perception Profile for Children; Harter, 1985) bei Vaikų ir paauglių socialinės paramos skalę (Child and Adolescent Social Support Scale; Malecki et al., 2000). Mokymosi negalią turintys paaugliai blogiau save vertino visose matuotose savęs vertinimo srityse – akademinės kompetencijos, socialinio priėmimo, elgesio ir bendrojo savęs vertinimo – palyginti su neturinčiais mokymosi negalios bendraamžiais, tačiau gaunamos socialinės paramos kiekio ir svarbos vertinimai grupėse nesiskyrė. Grupės išsiskyrė savęs vertinimo ir socialinei paramai teikiamos svarbos sąsajų pobūdžiu: tiriamojoje grupėje nustatytos tiesinės sąsajos tarp tėvų, mokytojų, bendraklasių socialinei paramai teikiamos svarbos ir savęs vertinimo, o palyginamojoje grupėje tokių sąsajų neaptikta. Mokymosi negalią turintys paaugliai, kurie gaunamai socialinei paramai teikė mažai svarbos, statistiškai reikšmingai blogiau save vertino, palyginti su mokymosi negalių neturinčiais bendraamžiais, taip pat teikiančiais mažai svarbos gaunamai socialinei paramai.