Pastarąjį dešimtmetį pasirodžiusios DSM-5 ir TLK-11 klasifikacijos priima dimensiniu požiūriu grindžiamą asmenybės sutrikimo modelį, kuris, nepaisant šių klasifikacijų skirtumų, turi bendrą jungtį – asmenybės funkcionavimo lygio konstruktą. Besikaupiantys empiriniai duomenys atskleidžia šio konstrukto tinkamumą ir validumą asmenybės sutrikimo vertinimui bei galią diferencijuoti sveiką ir sutrikdytą asmenybės funkcionavimą tiek suaugusiojo amžiuje, tiek paauglystėje. Straipsnyje, remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, aptariamas asmenybės sutrikimo konceptualizacijos pokyčių poreikis, analizuojama asmenybės funkcionavimo lygio kaip svarbiausio asmenybės patologijos sunkumo kriterijaus reikšmė iš klinikinės ir raidos perspektyvų.