Šiame eksperimente buvo siekiama nustatyti, ar mnemoninių (t .y. informacijos atkūrimą palengvinančių) technikų panaudojimas apklausų metu gali padėti atskirti tiesą sakančių ir meluojančių asmenų parodymus. Ankstesniame tyrime (Izotovas ir kt., 2018) buvo aptikta, kad kai skirtingos mnemonikos (t. y. konteksto atkūrimo, piešinio ar įvykių sekos) buvo naudojamos apklausose, atliktose iš karto po incidento, tiesą sakantys apklausiamieji pateikė reikšmingai daugiau skirtingų (vaizdinių, erdvinių, laiko ir veiksmo) detalių pasakojimuose tiek iš karto, tiek praėjus dviem savaitėms po incidento. Taip pat tiesą sakantys, tačiau ne meluojantys asmenys buvo linkę pateikti mažiau informacijos vėlesniuose negu ankstesniuose parodymuose.
Šio eksperimento dalyvių (n = 92) buvo prašoma perskaityti transkribuotas pakartotines Izotovo ir kitų (2018) tiriamųjų apklausas ir įvertinti, ar parodymai buvo teisingi, ar melagingi. Viena tyrimo dalyvių grupė (n = 46) buvo informuota apie Izotovo ir kitų (2018) eksperimento rezultatus, t. y. tiriamiesiems buvo pateikta instrukcija, į ką atkreipti dėmesį vertinant parodymų teisingumą. Kita grupė (n = 46) šios instrukcijos negavo. Kai tiriamieji įvertino, ar informacija buvo teisinga, ar melaginga, buvo pateiktas atviras klausimas, į kokius tiesos / melo požymius jie atsižvelgė priimdami sprendimus dėl perskaitytų parodymų teisingumo / melagingumo. Rezultatai parodė, kad „informuoti“ tyrimo dalyviai šiek tiek tiksliau (65,2 %) už „neinformuotą“ (47,8 %) grupę vertino teisingus parodymus, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas. Abiejose grupėse aptiktas identiškas melagingų parodymų tikslumas (52,2 %). Didžioji dalis eksperimento dalyvių iš abiejų grupių (72,6 %) sprendimus grindė nediagnostiniais, stereotipiniais melo atpažinimo požymiais (pvz., asmens dvejojimas, rišlumo, nuoseklumo stoka parodymuose). Tyrimo rezultatų praktinės implikacijos pateikiamos straipsnyje.