Descartes’o kūriniai paprastai laikomi takoskyra tarp scholastinės ir Naujųjų laikų filosofijos. Vyrauja nuostata, kad šiuose kūriniuose pristatytas ir praktikuojamas radikalios abejonės metodas atveria naujus minties horizontus – leidžia pasiekti neabejotiną tikrumą, laikantis „pirmojo asmens perspektyvos“ ir nesiremiant iš principo nepatikrinamomis prielaidomis apie suvokiančio subjekto santykį su suvokimo objektais. Straipsnyje mėginama parodyti, kad toks požiūris į kartezinę filosofiją yra gana paviršutiniškas. Įdėmesniam žvilgsniui atsiskleidžia tiek „eksplicistinės“, tiek „implicistinės“ Descartes’o presupozicijos, kurios, praktikuojant radikaliąją abejonę, lieka jo nekvestionuotos ir, maža to, ilgainiui įtvirtinamos kaip fundamentalūs pasaulėžiūriniai principai ar racionalios mąstysenos normos.