DVILYPĖ FILOSOFINIO MODERNO SAVIGRINDA IN PECTORE – TVARUSIS HYPOKEIMENON IR ATOMON SĄJUNGOS TRAPUMAS

Santrauka

Modernusis epistemologinis metanaratyvas randasi kaip universalusis žmogiškojo pažinimo savigrindos projektas. Retrospektyviąją šio projekto pagrindų rekonstrukciją įgalina dekartiškojo subjectum kaip epistemologinio ego siejimas ne tik, sekant Heideggeriu, su hypokeimenon, bet ir, reinterpretuojant Habermaso įžvalgas, su atomon kaip performatyviąja moderniosios individualumo sampratos versme. Epistemologinis ego kaip atomon apnuogina solipsistinę moderniosios pažinimo teorijos agneologinę priedermę, o epistemologinis ego kaip hypokeimenon išreiškia dekartiškojo subjectum performatyvumą. Toks agneologinis performatyvumas ir yra agneologinis antropocentrinės epistemologijos branduolys, atskleidžiantis ir sisteminantis darnią jame ex necessitate rei slypėjusių pažintinių galių visumą galimos pažinti būties ir metafilosofinių ego cogito steiginių izomorfijos horizonte. Tad klausimas „Kaip įmanomas pažintinių patikimumo pretenzijų įteisinimas reflektyviosios epistemologinio ego savipratos ištekliais?“ laikytinas visos moderniosios, par excellence agneologinės, filosofijos ašimi. Būtent tokia nuolat replikuojama epistemologinio ego metafilosofinė performacija ir yra tvariojo moderniosios Vakarų filosofijos trapumo – jos agneologinio gymio – laidas, raiška ir lemtis.

Bifurcating Foundationalism of the Philosophical Modernity in pectore: Persistent Lability of the Hypokeimenon-Atomon Jointure
Marius Povilas Šaulauskas

Summary
The primary desiderata of the modern epistemological metanarrative eventually hinges on the reflexively founded certainty and universality of human knowledge. The retrospective reconstruction of the conceptual underpinnings of this modernity’s project dwells on the reinterpretation of Cartesian subjectum, posited as an epistemological ego, in terms of not only Heideggerian hypokeimenon, but also of Habermasian atomon, understood as a performative constituent of the modern nuclear individuality. While hypokeimenon pinpoints the irreducible performativity of the epistemological ego, its atomon determinant unveils the agneological and solipsistic nature of modern epistemology. It is the agneological performativity of the modern anthropocentrical epistemology that serves as an ultimate basis for the systematic disclosure of the unified epistemic potential of modern knowledge, unfolded along the isomorphic lines of the metaphilosophical presumptions of ego cogito and universal pretensions of empirical natural philosophy. Thus the question how to establish the certainty of reliable human knowledge on the ground of reflexive self-understanding of the epistemological ego stands as the ultimate basis of the par excellence agneological modern philosophy. The metaphilosophical performation of the epistemological ego is unremittingly replicated as a warrant, expression and fortune of the persistent lability of modern Western philosophy, its ineradicably agneological posture.