Žinojimo pagrindo problema Platono filosofijoje

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas žinojimo pagrindimas Platono filosofijoje. Platonas remiasi Parmenido, Sokrato, Pitagoro ir kitų mąstytojų idėjomis ir teiginiais. Parmenidas pripažįsta idėjos ir minties sutapimą su būtimi: mintis visada yra mintis apie kažką, daiktą, minties objektą. Pažinimo procese visada egzistuoja pažinimo objektas, kuris, ankstyvųjų graikų filosofų nuomone, yra už žmogaus ir nuo jo nepriklausomas. Platonas idėjos terminą sieja ne su formos, o greičiau su rūšies, vaizdo, figūros žymėjimu. Demokrito teorijoje idėja nepažįstama jutimais dėl atomų mažumo, o Platono idėjos suvokiamos tik protu. Pažinimo problema formuluojama kaip nuomonės ir žinojimo priešprieša, o tai labai primena naujųjų amžių racionalizmo ir empirizmo ginčą. Teigiama, kad beveik visi Platono kūriniai vienaip ar kitaip sprendžia pažinimo problemą. Aptariamas sielų ir idėjų pasaulio santykis: sielos struktūra susieja realų žmogiškąjį pažinimą su mokymu apie idėjas. Platonas pateikia keturias sielų būsenas (mąstymas, nuovoka, tikėjimas, spėjimas), kurių pirmosios dvi sudaro mąstymą, o paskutiniosios – nuomonę. Žinojimas nukreiptas į tai, kas yra, o nežinojimas – į tai, ko nėra.