Teisinės sąmonės vaidmuo antikinės visuomenės raidoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas teisinės sąmonės vaidmuo antikinėje visuomenėje, siekiama atskleisti, kokiu būdu teisės, įstatymo, teisingumo teorinėse sąvokose fiksuojamas visuomenės ir individo susvetimėjimas. Tam tikros epochos teisinė sąmonė negali būti atitrūkusi nuo tos epochos socialinio konteksto, o yra objektyvių visuomenės gyvenimo reikmių įsisąmoninimas, jų išraiška. Marksizmo požiūriu, teisinės sąmonės pobūdis yra ideologinis: teisingumo vaizdiniai, teisės prigimtis, įstatymų prigimties ir vaidmens visuomenėje analizė nėra savarankiški, o yra teorinis tam tikrų teisinių principų, reikšmingų visuomenės gyvenime, pagrindas. Analizuojamos teisės koncepcijos Platono „Valstybėje“, Aristotelio ir stoikų veikaluose. Platono teigimu, įstatymai turi įgyvendinti suverenią valdžią teisingai valdomoje valstybėje. Teisė Aristotelio filosofijoje laikoma išimtinai politiniu reiškiniu: politinis teisingumas, įstatymai pateisina patys save. Stoikai teisinį santykį pripažino esant galimą tik tarp žmonių, bet neigė, kad teisė ir teisingumas gali būti egoistinio žmonių susitarimo rezultatas. Teisė yra kažkas amžino, ji reiškiasi išmintyje liepimais ir draudimais, sutampa su protu, kuriame esama vieningumo su prigimtimi.