L. Rankės ir J. G. Droizeno istoriosofinės koncepcijos

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos XIX a. dviejų žymiausių istorikų – Leopoldo von Rankės (1795–1886) ir Johanno Gustavo Droyseno (1808–1884) teorinės metodologinės koncepcijos. L. Rankė teigė, kad pretenduojantis į objektyvumą istorijos mokslas privalo visiškai atsisakyti spekuliacijų, kurios neišvengiamai nustelbia praeities fakto savaimingumą. Istoriją sudaro tik faktai, kuriuos reikia pažinti, perprasti ir deramai aprašyti, t. y. atskleisti, kaip tatai buvo iš tikrųjų. Straipsnio autorius teigia, kad šis principas tėra formali, o ne turininga tyrimo priemonė. J. G. Droysenas oponavo L. Rankei teigdamas, kad praeitis turi būti padaryta priklausoma nuo dabarties, t. y. suaktualinta. Istorinio metodo esmė grindžiama to, kas tiriama, supratimu: jis ne aiškina, t. y. operuoja išvadomis, o supranta. Istorinis tyrimas yra dvasinis bendravimas su istoriją kūrusių žmonių sielomis, istorijos objektas yra tų sielų išraiška, įdaiktintas subjektyvumas. Daroma išvada, kad L. Rankės subjektyvumas (nors ir netematizuotas) slėpė savyje platesnio mąstymo galimybes, kurias išskleisdamas J. G. Droysenas pasiekė originalių rezultatų.