Santrauka
Straipsniu pratęsiama 1983 m. periodinėje spaudoje pradėta diskusija apie kai kuriuos lietuviškosios kultūros trūkumus (aklo sekimo tendencijos, vienpusiškumas, provincialumas, nukreiptumas iš viršaus į apačią ir pan.) ir jų įveikimo pasiūlymus. Šios diskusijos reikšmė kol kas neįvertinta, nors ji parodė, kad: jokie empiriniai aprašymai negali sukurti bendro lietuviškosios kultūros supratimo ir netgi negali būti pakankamu pagrindu diskusijai apie šiuolaikinę kultūros padėtį; kultūrinių vertybių (tarp jų ir teorinių) puoselėjimo ir saugojimo trūkumai gali būti adekvačiai paaiškinti tik remiantis bendrateoriniais lietuvių kultūros tyrinėjimais. Plėtodamas šias išvadas, straipsnio autorius siekia parodyti, kad bendrieji teoriniai tyrimai ne tik įgalina paaiškinti atskirų kultūros sričių padėtį ir reikšmę bendrame kultūros procese, bet ir turi suformuluoti bendrakultūrinį horizontą, skirtą įveikti žinybinės ir profesinės siauraprotystės pavojingų tendencijų plitimą, kuris profesionalių interesų vardu grasina pamatinių kultūros vertybių ir net kultūros apskritai išsaugojimui.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai