Gnoseologijos pagrindų problema: R. Dekarto ir I. Kanto tradicija

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas R. Descartes'o ir I. Kanto ontologijos gnoseologinės kritikos metodologinis turinys. R. Descartes'o filosofijoje gnoseologijos pagrindų problema siejama su žmogaus proto ribotumu, kurį žmogus siekia įveikti, ši problema keliama kaip būties mąstymą generuojančio faktoriaus problema – jame remiamasi ne vidinės struktūrinės, o išorinės genetinės mąstymo determinacijos sąlygomis. I. Kantas nustatė, kad būties sąvoka iš principo negali tarnauti filosofavimo pamatu. Kiekvienas bandymas remtis filosofijoje būties sąvoka reiškia atvirą jos dogminimą. Ši sąvoka filosofijoje gali funkcionuoti tik kaip proto galios struktūrinės analizės rezultatas. I. Kanto filosofijoje gnoseologijos pagrindų problema iš ontologijos, kaip objektyviosios būties teorijos, perkeliama į transcendentalinio subjektyvumo sferą, bet ji nėra deontologinama. Ontologinė prielaida funkcionuoja kaip transcendentalinio proto taikymo sisteminio vienumo principas, išreiškiantis struktūriškai nustatomą proto poreikį ir atliekantis mąstymo procese reguliatyvinę funkciją. Gnoseologija organiškai apima tam tikrą būties, kaip pažinimo objekto, sampratą, kurios pagrindai glūdi genetinėse būties mąstymo sąlygose.