Straipsnyje aptariama E. Frommo socialinio charakterio koncepcija, kuri sudaro jo socialinės koncepcijos branduolį, analizuojama jo struktūra ir funkcijos. Kritikuojami bandymai E. Frommą laikyti neofroidizmo, arba kultūrinės psichoanalizės, atstovu. Teigiama, kad socialinis charakteris – tai kultūros sukuriama specifinė žmogaus energijos forma, kuri gali būti bendra kurios nors visuomenės nariams. Kiekvienos visuomenės klasės arba socialinės grupės turi tam tikrą bendrą charakterio struktūrą. Socialinio charakterio funkcija – garantuoti, kad kiekvienas visuomenės narys efektyviausiai atliktų savo socialinį vaidmenį, kurio reikalavimai turi virsti žmogaus antrąja prigimtimi. Socialinis charakteris nulemia ne tik individo veiksmus, bet ir mąstymą. E. Frommas pripažino socialinės aplinkos vaidmenį individo formavimesi ir siekė atskleisti visuomenės ir individo santykį, jį domino ir socialinės struktūros bei universalios žmogiškosios prigimties santykis. Šia prasme socialinis charakteris yra abstrakčios, imanentinės žmogaus prigimties konkreti, istorinė egzistavimo forma. E. Frommas panaudojo K. Marxo ideologijos ir iškreiptos sąmonės sampratas, psichoanalizės idėjas apie racionalizaciją ir nuslopinimą.
