Straipsnyje analizuojami pasisavinamojo ir gamybinio ūkio skirtingi ūkio kultūros tipai ir jų poveikis gamtinei aplinkai. Teigiama, kad mezolite išryškėjo ūkio kultūros tipų diferenciacija: išsiskyrė specializuotos sezoniškai judrios derliaus rinkėjų, sėslios ir pusiau sėslios pakrančių medžiotojų ir žvejų, stepėse gyvenančių klajoklių medžiotojų grupės. Remiantis G. Childe‘o, R. Braidwoodo ir L. Binfordo hipotezėmis tiriamos gamybinio ūkio atsiradimo ekologinės, demografinės ir ekonominės prielaidos. Gamybinio ūkio atsiradimas ir jo raida iš esmės pakeitė gamtinę aplinką. Ūkinių-kultūros įgūdžių kaita ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis vyko iki tam tikros ribos, o kai buvo išnaudotos visos klajoklinės gyvulininkystės galimybės, prasidėjo amžius trunkanti ekonominė ir kultūros stagnacija. Ganyklų nualinimas, jų degradacija tapo globaliniu reiškiniu. Kultūros raidos teorijos, neatsižvelgiančios į ekologinių sąlygų įtaką, neišvengiamai yra vienpusiškos. Daroma išvada, kad kultūros raidos analizės bendrieji metodologiniai principai įgyja mokslinę vertę tik tada, kai atsižvelgia į įvairialypę kultūros ir natūros tarpusavio sąveiką.
