A. Andrijausko monografijos „Meno filosofija“ recenzija. Teigiama, kad jos tikslas – meno filosofijos, kaip savarankiško mokslo pagrindimas. Monografijos pradinis taškas – estetinių pažiūrų formacija XVIII amžiuje. Autorius kritikuojamas dėl terminų „transcendentinis“ ir „transcendentalinis“ painiojimo. Pastebima, kad autorius itin nuodugniai analizuoja iracionalistinės-intuityvistinės pakraipos filosofavimo modelius (A. Schopenhauerį, F. Nietzschę, H. Bergsoną, S. Kierkegaardą ir kt.). Teoriškai reziumuodamas estetikos ir meno filosofijos raidą, apibrėždamas jų santykį bei funkcijas, A. Andrijauskas pateikia paradigmines jų definicijas. Kritikuojami autoriaus pateikti estetikos ir meno filosofijos apibrėžimai. Dėstymas pasižymi enciklopediniu ekspoziciniu medžiagos pristatymu, siekiu pateikti detalią ir visapusišką informaciją – tai kartais neleidžia pasiekti konceptualaus apibendrinimo. Svarbiausias monografijos nuopelnas – ne teorinis meno filosofijos pagrindimas, bet jos, kaip savarankiško mokslo, idėjos iškėlimas.
