Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama Anglijos renesansinės filosofinės minties raida aptariant Oksfordo universiteto humanistų (J. Coleto, Erazmo Roterdamiečio, T. More‘o) kūrybą. Oksfordo reformatoriai, norėdami pagrįsti klasikiniame Renesanse sukurtą antropocentrinį mitą, vieni pirmųjų atgaivino patristinę filosofiją. Aiškinant pasaulio sandarą, grįžtama į teocentrizmą. Žmogui skiriama vieta paskutinėje hierarchiškai griežtai sutvarkytos būties pakopoje, bet jis apdovanojamas dieviškosiomis galiomis – laisva valia ir protu. J. Coletas, pagrįsdamas savo mokymą apie pasaulio sąrangą, suformulavo žmogaus „antrojo sukūrimo“ programą: ja vadovaudamasis, nuolat tobulindamasis ir puoselėdamas savo dvasią, žmogus galįs atgimti. Iš tokių pasikeitusių, dvasingų žmonių atsirasianti galimybė sukurti naują, dvasingą, socialiai pertvarkytą, netradicinę žmonių bendriją, idealų mistinį kūną. Ši programa sujungė visas atskiras kryptis, kurias netrukus išplėtojo Oksfordo reformatorių krikščioniškasis humanizmas. Aptariama Erazmo Roterdamiečio naujos humanistinės bendruomenės (Kristaus kariaunos, t. y. idealios žmonijos) samprata. T. More‘as projektavo pakeistos žmonių bendrijos idėją socialinėje idealios valstybinės santvarkos plotmėje.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
