Renesanso epochos okultizmas

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Renesanso okultizmo filosofijos ir magijos specifika. Skiriamos mitinio, maginio-simbolinio ir sąvokinio-analitinio mąstymo formos. Teigiama, kad simbolinis mąstymas yra pastangos suvokti pasaulį neapibrėžtomis, analitiškai nekonkretizuotomis, viską jungiančiomis ir vienijančiomis sąvokomis. Autorius naudoja nediferencijuoto, maginio estetinio sąmonės kontinuumo fenomenologinę sampratą: tik jame galėjo skleistis viena su kitu susiliejantys pamąstymai apie religijų vienybės įgyvendinimą, energetiškai galingos krikščionybės atradimą, dangiškas angelų hierarchijas ir kita. Atskleidžiami Renesanso epochoje vyravusio simbolinio mąstymo esminiai bruožai: antropocentrizmas, antropomorfizmas, panteizmas. Nagrinėjama natūralioji magija, hermetizmas, atminties menas, krikščioniškoji kabala. Pagrindinis dėmesys skiriamas M. Kuziečio, G. Bruno, N. Agrippos filosofijai. Natūralioji magija spontaniškai kyla iš sąmoningų, bet nekritiškų ir istoriškai nepagrįstų žmogaus santykių su gamta, kosmosu, įvairiomis stichijomis. Natūraliosios magijos pagrindiniai principai yra pritapimas, analogija, simpatija ir antipatija.