Milerius, N. (1996) “R. Descartes’o ir I. Kanto įprasmintos refleksijos sąvokos pagrindų permąstymas transcendentalioje E. Husserlio fenomenologijoje”, Problemos, 50, pp. 39–56. doi:10.15388/Problemos.1996.50.6976.
R. Descartes'o ir I. Kanto įprasmintos refleksijos sąvokos pagrindų permąstymas transcendentalioje E. Husserlio fenomenologijoje
Santrauka
Straipsnyje analizuojama transcendentalinės refleksijos genezė R. Descarteso, I. Kanto ir E. Husserlio veikaluose. Nagrinėjamos su modernistine refleksijos teorija susijusios problemos: subjekto-objekto, imanencijos-transcendencijos, esmės-egzistavimo, objektyvacijos, pažinimo subjekto tapatybės ir kt. Atskleidžiamas grynosios refleksijos sąvokos neišvengiamas ribotumas. R. Descartesas ir I. Kantas apriboja refleksiją atitinkamomis ontologinėmis prielaidomis, bet tik toks apribojimas įgalina teisingą pažinimą ir intersubjektyvumo sferą. I. Kanto požiūriu, refleksija yra neredukuojamas jau išsikristalizavusių sąmonės struktūrų neprieštaringo funkcionavimo garantas. E. Husserlis redukuoja šias prielaidas, bet kartu jam nepavyksta įrodyti intersubjektyvios sferos fenomenologiškai nuosekliu būdu. Redukcija atveria absoliučiai reflektyvų mąstymo masyvą ir pašalina iš teorinio lauko bet kokius reflektyvios procedūros tolydumą ribojančius elementus. Sąmonės srauto ir pačios refleksijos laikiškumo nuskaidrinimas dar labiau išryškina dvilypį, konstituojantį ir neužkertantį kelio fenomenologinių objektų saviduotybei refleksijos pobūdį.
